- sutrius
- sùtrius, -ė smob. (2) 1. J.Jabl(Kp), Rgv, Št, Vl, Brt, Šn, LKAII121(Kt, Krn, Vlkj), Ūd, Kb, Vrn, Pv kas nešvarus, nevalyvas, apsisutrinęs: Slūginė, kuri tik mazgo[ja] paviršiumi sūdus, vadinas sùtrė J. Man nepatinka toks sùtrius Mrj. Ko tu, sùtriau, lendi, dar stalą ištepsi! Gž. Paėmė tokią sùtrę – neturės gyvenimo Dbk. Dėvėk drapanas ir rūbus čystus, kad tavęs nevadintų sutre Rp. ^ Pirtis su jauja vainoja, o abi tokios: viena suodė, kita sutrė LMD(Vlkv). 2. pašlemėkas, nenaudėlis: Ne visi toki sùtriai ir jiej Krn. Bėk man iš akių, sùtre! Lkš. Nenaudėliai jūs, sutriai, – šaukė Kmynas A.Vien. Aleliumai, ginkis! Jie tave suės! Sutriai prakeiktieji!.. K.Saj.
Dictionary of the Lithuanian Language.